Ivanas, 37 metai
Ivanas, 37 metai
Niekada nesuprasite, kad sergu depresija. Ji neturi „išvaizdos“. Kartais, kai atrodau mažiausiai prislėgtas, kenčiu labiausiai. Man sekasi gyventi „normalų“ gyvenimą, stengiantis prisitaikyti. Slėptis už dirbtinio juoko ir nenatūralios šypsenos. Kodėl slepiu? Iš išdidumo, spėju. Vyrams nepriimtina būti liūdniems. Pripažinti, kad sergu depresija, reikštų, kad nesu geras vyras ar tėvas, nes turiu sugebėti toks būti, tiesa? Būtent taip galvojau. Muzika yra mano gyvenimas, tai aš. Tikriausiai todėl, spėju, jos ir mokau. Turiu mažą medinę senelių dovanotą fleitą, kai man buvo apie 10 metų, iki šiol ja groju, kai prastai jaučiuosi. Improvizavimas natomis ramina. Nerandu tokių žodžių, kuriais galėčiau išsakyti tai, kaip jaučiuosi, kai esu prislėgtas. Mano protą visiškai užtvindo mintys – mintys ir prisiminimai iš tamsiausių mano galvos kertelių. Turiu kovoti su savimi, kad nepanirčiau į tamsą. Kai taip įvyksta, tampu nepakenčiamas, prarandu visišką savo jausmų kontrolę. Dėl šių iracionalių protrūkių tampu susijaudinęs ir dirglus, žmona ir vaikai to nesupranta. Net menkiausia smulkmena gali išvesti iš pusiausvyros.
Tai vargina. O kartais po pykčio, liūdesio epizodų tampu pernelyg energingas... Šiais energijos pliūpsniais bandau prasiblaškyti. Šurmulys klasėje, apsimestinis jaudulys, kai kas nors pasiekia reikiamą natą, – taip tikiuosi atitraukti save nuo bedugnės krašto. Vienas iš labiausiai varginančių mano depresijos aspektų yra nenuspėjamumas, jis gali būti itin žiaurus ir negailestingas. Kalbėjimas apie tai dar niekada nepadėjo. Ir tai niekada nepraeis, bet tinkamai gydantis – suvaldoma. Prireikė 15 metų su depresija, kad galų gale labiau priimčiau save ir savo darbą. Tai buvo ilgas ir sunkus kelias, bet vertas pastangų. Man pavyko išsigelbėti. Aš išsigelbėjau.“
