Korina, 42 metai
Korina, 42 metai
Su depresija buvau daugiau kaip du trečdalius savo gyvenimo. Tik pagalvokite – didžiąją gyvenimo dalį praleidau kovodama su savo demonais ir įtikinėdama save likti ir kovoti. „Neatrodai linkusi žudytis“, – prisimenu mokyklos konsultantės žodžius, kai pasakiau jai turinti minčių apie savižudybę. Prisimenu save 14-likos, kai amžinai buvo gėda, buvau sutrikusi. Kaip tada turėjau atrodyti? Trapi, su buteliuku tablečių vienoje rankoje ir atsisveikinimo rašteliu kitoje?
Diagnozės man nenustatė iki 25-erių. Gimus sūnui, „kasdienė“ depresija ir depresija po gimdymo susiliejo ir jų ribos beveik išnyko. Visada svajojau būti laiminga sukdamasi namie, būdama mama, bet kasdien jaučiausi vis blogiau. Numečiau svorio, išsivystė sunki nemiga. Visas mano jėgas atimdavo kūdikio priežiūra, net jei ir negalėjau taip gerai atlikti kitų motinos pareigų. Visgi sūnus išgelbėjo man gyvybę. Būtent jis yra priežastis kasdien atsikelti. Jau geriau tegu jis mato mane kovojančią su savo demonais negu galvoja, kad sukėlė bent menkiausią dalelę mano skausmo.
Prieš pusantrų metų nusprendžiau nebevartoti antidepresantų. Suvokiau slystanti ten, kur buvau seniau. Buvo dienų, kai galvodavau (ir beveik buvau įsitikinusi), kad sūnui ir šeimai būtų geriau be manęs. Tad vėl pradėjau gydytis ir po pokalbio vėl grįžau prie vaistų. Iš dalies jaučiausi pralaimėjusi, bet žinau, kad tai netiesa. Darau tai, kas geriausia man ir mano šeimai. O geriausia tai, kad taip gerai jau seniai nesijaučiau. Noriu ir toliau dirbti su savimi, kad vaistų nebereikėtų. O iki tol reikia daryti tai, ką reikia. Gydymas, šuns vedžiojimas, valgio gaminimas ir mano nuostabūs draugai bei šeima – žinau, kad viskas bus gerai.“
