Jakobas, 28 metai
Jakobas, 28 metai
„Žinojau, kad žiūrėdami į mane žmonės manydavo, jog štai kažkas įgyvendina jų svajonę. Buvau jaunas, sportavau. Žinojau, kad man pasisekė, bet dėl to gyvenimas man atrodė labiau kaip nesėkmė – neturėjau teisės būti nelaimingas, neturėjau teisės būti prislėgtas. Turėjau viską, ko troškau, bet nieko nejaučiau. Tuštuma. Lyg būtų šviesa dingusi. Negalėjau apie tai prasitarti komandos draugams, pernelyg jaudinausi, ką jie apie mane pagalvos. Nenorėjau jų nuvilti. Tada pradėjau praleidinėti treniruotes ir negalėjau su tuo susitaikyti. Apsunkau – nebegalėjau išsiristi iš lovos, kartais net po keletą dienų. Kokia prasmė? Galiausiai vieną dieną nebegalėjau žaisti. Stovėjau savo kambaryje, visas drebantis ir prakaituotas. Vis dar prisimenu tą širdies garsą, kai ji taip stipriai ir taip garsiai daužėsi krūtinėje, tiesiog trankėsi, ir buvo įdomu, ar būtent taip jautiesi mirdamas.
Baisiausia, kad man tai nerūpėjo, tikėjausi, jog mirsiu. Galvojau: pagaliau visi man atleis, kad buvau nepakankamai geras. Dėdė mane rado kambaryje, ir niekad nepamiršiu tos akimirkos. Jis mane tiesiog apkabino, o aš pravirkau. Ir tada supratau, kad iš tikrųjų žmonės nori padėti, nori būti šalia tavęs, tik reikia kalbėtis. Reikia prašyti pagalbos. Gyvenimas vis dar tęsiasi su pakilimais ir nuosmukiais, tačiau žinau, kad viskas bus gerai. Stengiuosi laikytis režimo ir rūpintis savimi. Jau nebesigėdiju, kad reikia pagalbos norint rasti pusiausvyrą – nesvarbu, ar tai vaistai, ar tiesiog laikas paplepėti apie šį bei tą. Vėl pradedu sportuoti. Judėjimas yra gerai – protas nusiramina ir kūnas prasijudina. Dabar žaidžiu viešose vietose, nes man labiausiai patinka būti su žmonėmis, mėgautis kartu, kaip komandai.“
