Išsami Informacija Pacientams

Išsami Informacija Pacientams

Ką turėtume žinoti apie žvynelinę: ligą provokuojantys veiksniai ir moderniausia terapija.

Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, žvyneline, dar kitaip vadinama psoriaze, pasaulyje serga apie 125 mln. žmonių. Lietuvoje šis skaičius taip pat didelis, siekiantis apie 2-3 % gyventojų - tiek, kiek turi Šiaulių ir Utenos miestai kartu sudėjus. Tačiau Vilniaus universitetinės ligoninės Santaros klinikų gydytoja dermatovenerologė Iveta Gylienė sako – apie žvynelinę žinome labai nedaug, nors ji yra išties klastinga, sudėtinga ir daugybės išbandymų lydima liga. Todėl medikė dalinasi visa pagrindine informacija, būtina kiekvienam.

Lietuvoje žvyneline sergančiųjų skaičius išties didelis, todėl, atrodytų, apie ligą visuomenė jau turėtų žinoti nemažai. Kaip yra iš tikrųjų?

Pradėti reiktų nuo to, kad žvynelinė yra neužkrečiama. Tai lėtinė, autoimuninė liga, kai dėl įvairių priežasčių suaktyvinta žmogaus imuninė sistema ima pati atakuoti savo sveikas organizmo ląsteles. Šis procesas nulemia tai, jog psoriazėpaveikia ne tik odą, bet ir kitus organus. Dažnai matome, jog paciento šeimoje yra ir daugiau sergančiųjų, taigi, šiai ligai būdingas genetinis polinkis. Tačiau sergantysis taip pat gali būti ir pirmasis savo artimų žmonių rate, kuris turi tokią sveikatos problemą.

Visgi, net jei ir yra genetinis polinkis sirgti žvyneline, ši liga išsivysto ne visada. Tik žmogui nuolatos patiriant nervinę įtampą, stresą, įvairias negatyvias emocijas, pervargstant fiziškai ar sunkiai dirbant naktimis, gali atsirasti pirmieji žvynelinės požymiai. Taipogi gali paūmėti ir seniai nurimusi liga. Mat emocinis stresas ir nervinė įtampa yra bene svarbiausi psoriazę provokuojantys veiksniai. Be to, dažnai paūmėjimą sukelia ūminės bei lėtinės infekcijos – pavyzdžiui, streptokoko sukeltas gerklės uždegimas, įvairūs virusai, net grybelinės infekcijos. Įtakos ligai turi ir gausus ar nuolatinis įvairaus stiprumo alkoholio vartojimas, rūkymas, netaisyklinga mityba, medžiagų apykaitos sutrikimai.

Galima sakyti, kad žvynelinė sergantįjį moko gyventi sveikai ir mylėti save. Tačiau net ir toks gyvenimo būdas nėra panacėja. Liga yra tokia klastinga, kad ją kartais išprovokuoja ir įvairūs odos pažeidimai – vabzdžių įkandimai, įsipjovimai, įbrėžimai ar sunkus nudegimas nuo saulės. Šis procesas, kai nauji bėrimai atsiranda ant fizinio dirgiklio pažeistos odos, pavyzdžiui, operacinių pjūvių, nukasymų ar kitų fizinių veiksnių poveikių vietose, vadinamas Kiobnerio fenomenu. Apie jį derėtų visuomet pagalvoti prieš darant tatuiruotes, veriantis auskarus. Taip pat reikšmingos įtakos ligos išsivystymui gali turėti ir vaistai, kuriuos vartoja dažnas, ypač – vyresnio amžiaus pacientai. Jie būna skiriami spaudimui mažinti ar nesteroidiniai medikamentai nuo skausmo. Žvynelinei įtakos gali turėti net sezoniškumas. Pastebėta, jog liga pablogėja žiemą. Tuomet sumažėja odos drėgnumas, o esant sausai odai – žvynelinė pasunkėja. Be to, žiemą gaunama mažiau saulės spindulių, kurie pasižymi priešuždegiminiu poveikiu bėrimams ir užtikrina pakankamą vitamino D gamybą organizme.

Taigi liga yra be galo sudėtinga, nenuspėjama, klastinga. Žvyneline gali susirgti bet kurio amžiaus žmogus: vaikas, suaugęs ar senjoras. Ligai nesvarbu, kokios profesijos ar išsilavinimo yra žmogus. Žvynelinės atsiradimui neturi įtakos ir tai, ar žmogus serga gretutinėmis ligomis, ar iki tol buvo sveikas. Tačiau visus pacientus vienija noras ir tikslas pagerinti savo būklę, sukontroliuoti ligą ir gyventi be bėrimų. Juk tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl kreipiamasi į gydytojus. Su kolegomis nuolatos kuriame ir dalyvaujame įvairiuose projektuose, kuriais siekiame kuo daugiau informuoti visuomenę apie ligą. Pastebėjau, kad įvairia informacija uždarose socialinių tinklų grupėse dalijasi ir patys pacientai. Tačiau, kuomet susitinkame konsultacijai, vis tiek aptariame klausimus, apie kuriuos žmonės nebuvo girdėję. Dažniausiai pacientai neturi medicininio išsilavinimo, jiems gali būti sunkiau interpretuoti tam tikrus dalykus. Tada pagrindine užduotimi tampa tokios informacijos suprantamas bei paprastas pateikimas. Tai atlikti gali tik pacientą gydantis dermatovenerologas, o žmogui belieka pasitikėti ir bendradarbiauti su pasirinktu specialistu.

Matyt, daugeliui tokia informacija apie žvynelinę dar nebuvo žinoma. Kai ją suteikiate, pradedate šios ligos įvertinimo procesą – kaip jis vyksta?

Imamės ligos nustatymo. Plokštelinė žvynelinė, kuri dar vadinama paprastąja, yra dažniausiai nustatomas žvynelinės tipas. Jis pasireiškia net iki 90 proc. visų ligos atvejų. Odoje matomos paraudusios, šiek tiek iškilusios plokštelės, padengtos pleiskanomis. Jos dažniausiai yra balkšvai sidabrinės spalvos, sluoksnis gali būti labai įvairaus storio. Šių bėrimų dydis skiriasi. Jie gali būti mažesni nei 1 centimetras, siekti ir 10 centimetrų ar daugiau. Šie bėrimai tarp savęs kartais susilieja, užima didelius plotus. Jie randasi alkūnių, kelių, juosmens, galvos odos srityje, rečiau gali pasireikšti ir kitose kūno vietose, pavyzdžiui, ant veido.

Liga turi ir retesnius tipus: lašelinę, pustulinę, eritroderminę ir kitas. Jos visos skirtingais gyvenimo etapais gali pasireikšti tam pačiam žmogui. Kartais liga pažeidžia ne viso kūno odą, o tik tam tikras izoliuotas sritis. Todėl dar yra išskiriamos raukšlių, galvos plaukuotosios dalies, delnų-padų ir netgi „sauskelnių“ psoriazės formos. Ši liga nemažai daliai sergančiųjų pažeidžia ir nagus, kuomet jų kraštai atšoka, randasi geltonos dėmės ar smulkios duobutės pačioje plokštelėje. Tokių pažeidimų atsiradimas nesusijęs su paciento amžiumi ar ligos trukme. Tačiau pastebėta – šie simptomai dažniau nustatomi turintiems psoriazinį artritą: dėl žvynelinės atsiradusius sąnarių pakitimus. Jiems būdingas pažeistų sąnarių skausmas, sutrikę judesiai ir rytinis sąstingis, kuris sumažėja po mankštos. Dažniausiai pažeidžiami pirštų, pėdų, delnų, čiurnų, riešų, kelių ir pečių sąnariai.

Žvynelinė diagnozuojama remiantis matomais klinikiniais simptomais. Kartais pacientai po konsultacijos lieka nustebę, kaip gydytojas nustatė žvynelinę. Atrodo, pakalbėjo kelias minutes, žvilgtelėjo, pakrapštė odą ir jau tokios sudėtingos ligos diagnozę įrašė. Tačiau tai nėra gydytojo atsainumas paciento atžvilgiu, tiesiog jokių papildomų testų psoriazės diagnozei nustatyti pagal protokolą nėra. Labai retais atvejais, kai yra sudėtingai identifikuojami klinikiniai simptomai, gali būti imama biopsija, tačiau čia labiau išskirtinumas, nei kasdienybė.

Minėjote, kad žvynelinė nesirenka amžiaus, tačiau kokio jo sulaukę pacientai dažniausiai suserga šia liga?

Pirmieji žvynelinės bėrimai gali atsirasti bet kurio amžiaus žmonėms. Visgi dažniausiai ši liga nustatoma 15–35 metų pacientams. Psoriazės eiga labai įvairi – neretai ji prasideda alkūnių ar galvos odoje, gali apimti tik tokias vietas keletą metų, likti nepastebėta, nediagnozuota ir negydoma. Tačiau kartais žvynelinės pradžia būna staigi ir bėrimai išplinta ant kūno išties greitai. Būdinga, kad šie bėrimai per gyvenimą kartojasi. Taip pat pastebimi du ligos pikai. Pirmasis – jaunystėje, 16–22 metų, o antrasis – vėliau, sulaukus 57–60 metų.

Kokie labiausiai paplitę mitai apie žvynelinę?

Šių mitų yra pačių įvairiausių. Nuo klaidingų įsitikinimų apie ligos atsiradimą iki dezinformacijos apie gydymą. Pastarąją neretai siekiama panaudoti komerciniais tikslais, pardavinėjant paslaugas ar prekes, tariamai skirtas žvyneline sergantiems asmenims. Todėl pradėti reiktų nuo mito, kad žvynelinės galima buvo išvengti. Tačiau šios ligos ištakos organizme yra genetinės, taigi polinkį susirgti mes turime jau nuo pat gimimo ir tik patys galime modifikuoti riziką žvynelinei pasireikšti, o ne visiškai užkirsti jai kelią.

Kitas populiarus mitas – žvynelinė yra užkrečiama. Tai – visiška netiesa. Kuo daugiau su visuomene kalbėsime apie ligą, tuo greičiau ateityje pavyks sulaukti tokio laiko, kai teisingos informacijos visiems bus pakankama ir sergantieji nesivaržys svetimų žmonių. Pasisveikinus su sergančiuoju, būnant jo draugijoje – užsikrėsti niekaip neįmanoma. O jei susirgote žvyneline, nei draugai, nei vaikai ar kiti artimieji nuo jūsų neužsikrės šia liga. Todėl dėl savo būklės pacientai tikrai neturi jaustis kalti ar to gėdytis.

Dar vienas klaidingas įsitikinimas – žvynelinę gali lemti prasta asmeninė higiena. Tačiau ligos išsivystymas niekaip nėra su tuo susijęs. Žvynelinės nelemia ir odos nepriežiūra ar nešvara. Kaip ir minėjau, svarbų vaidmenį šiuo atveju vaidina būtent vidiniai organizmo veiksniai. Tai – genetiniai ir imuniniai faktoriai. Tačiau kartais sakoma – žvynelinė pagydoma organizmo „valymu“. Tai irgi mitas. Deja, bet žvynelinė yra lėtinė, linkusi atsinaujinti liga, kuri gali būti sėkmingai kontroliuojama, tačiau ne išgydoma. Organizmo „valymas“ nėra moksliškai pagrįstas ir nėra efektyvus būdas suvaldyti ligą.

Žmonės taip pat klaidingai mano, kad žvynelinė gydoma tik visiems vienodai skiriamais tepalais. Šis mitas, kad ir kaip bebūtų keista, labai dažnas. Pacientai tikrai norėtų, o ir medikams būtų be galo patogu, kad žvynelinę pavyktų gydyti taip lengvai, visiems pacientams vienodu būdu. Tačiau gydymo variantų yra tikrai daug ir terapija pacientams yra individuali, atsižvelgiant į ligos simptomus, reakciją į naudojamas priemones, daugelį kitų aspektų.

O tiesa ar mitas, kad kartais žvynelinę lydi ir kitos ligos?

Visiška tiesa. Žvynelinė yra visą organizmą pažeidžianti liga. Čia galima kalbėti ne tik apie progresuojančius odos ar sąnarių pakitimus, tačiau ir kitas uždegimo fone pasireiškiančias patologijas. Labai svarbi sąsaja yra tarp žvynelinės sunkumo bei širdies ir kraujagyslių sistemų ligų. Nustatyta, jog sunkia žvynelinės forma sergantys pacientai turi didesnę infarkto ar insulto riziką. Tačiau gydant ligą kartu mažėja ir tokių gretutinių susirgimų išsivystymo tikimybė.

Visgi neretai su žvyneline pasireiškia ir nutukimas, II-ojo tipo cukrinis diabetas, uždegiminės žarnyno ligos. Be to, reikėtų nepamiršti ir kartą per metus profilaktiškai tikrinti apgamus, kadangi žvynelinės pacientams yra didesnė rizika vystytis vėžiniams odos pakitimams. Nepamirškime ir emocinės sveikatos. Tyrimų duomenimis, didžioji dauguma pacientų viename ar kitame gyvenimo etape patiria ligos stigmatizmą, turi didesnę depresijos išsivystymo riziką. Nustatyta, kad pacientai susiduria su atskirtimi, ir ne tik viešose vietose, pavyzdžiui, baseinuose, sporto klubuose, mokymosi įstaigose ar darbe. Tai įvykti gali net ir artimoje aplinkoje, kai šeimos nariai ar seksualinis partneris pradeda vengti fizinio kontakto. Visi šie išbandymai, be jokios abejonės, taip pat apsunkina ligą. Taip įsisuka užburtas ratas: stresas provokuoja žvynelinės pasireiškimą, o patys bėrimai sukelia kitokį, papildomą nerimą. O tai tik dar labiau skatina bėrimų atsiradimą.

Žinant visa tai, gydytis žvynelinę pacientai gali imtis ir patys?Kaip tokia praktika gali komplikuoti ligos progresavimą?

Dažniausiai savarankišką gydymąsi sudaro įvairūs atrasti netradiciniai metodai, su įprasta medicina neturintys nieko bendro. Tai – skirtingų augalinių tepalų naudojimas, dietų ar specialių procedūrų išbandymas. Pati neprieštarauju tokioms praktikoms, jei žmogui jos padeda ir nedaro žalos bendrai sveikatai, leidžia jaustis geriau, bent kažkiek pagerina būklę. Svarbiausia tik dar labiau nepakenkti.

Kita vertus, tokiems pacientams visada primenu ir tradicinės medicinos principus. Jei žmogaus pasirinktas gydymosi metodas būtų mediciniškai racionalus, statistiškai efektyvus ir saugus, mes patys jį taikytume ir rekomenduotume. Blogiausia yra tuomet, kai lėtiniu, sprendimo ieškančiu pacientu naudojamasi siekiant įbrukti absoliučiai jokios naudos organizmui neturinčius produktus, kurie gali net ir pakenkti. Būna ir taip, kad žmogus savarankiškai, be jokios gydytojo rekomendacijos įsigyja medikamentus, juos naudoja netinkamai, o liga progresuoja toliau. Jau ilgą laiką socialiniuose tinkluose pacientus vienijančiose grupėse matome perpardavinėjamus vietinio poveikio vaistus. Juos naudojant be gydytojo paskyrimo, kartais būklė pagerėja. Tačiau tada vaistų vartojimas staiga nutraukiamas ir tai išprovokuoja pakartotinį bėrimų atsinaujinimą į pradinę ar dar blogesnę būklę, nei buvo iki gydymo.

Tadkokie yra mediciniškai patvirtinti žvynelinės gydymo metodai?

Atlikęs apžiūrą ir įvertinęs ligos sunkumą, gydytojas sudaro gydymo planą. Nors žvynelinė nėra išgydoma, taikant pakankamą, kompleksinį gydymą galima adekvačiai kontroliuoti ligos eigą, pasiekti jos remisiją – visišką bėrimų išnykimą.

Šis procesas yra ilgalaikis, neretai tenka išbandyti įvairius metodus ar jų derinius. Kartais ligą sukontroliuoti galima ir su nemedikamentinėmis priemonėmis. Visgi žvynelinės gydymas skirstomas į tris dideles grupes. Tai vietinio poveikio medikamentų, kurie yra tepami ant pažeistos odos, naudojimas. Taip pat pasitelkiama fototerapija bei fotochemoterapija, kai spinduliuojami ultravioletiniai spinduliai. Jei šie metodai yra neveiksmingi ir pacientas yra varginamas vidutinės-sunkios ligos formos, jam taikomas sisteminis gydymas. Pastarasis dar yra skirstomas į tradicinį sisteminį ir biologinę terapiją.

Taikant pirmąjį, daugumai atvejų skiriamas metotreksatas. O kai tradiciniai medikamentai yra nepakankamai veiksmingi, netoleruojami arba visiškai atmetami, pereinama prie gydymo biologiniais vaistais. Tokia biologinė terapija žvynelinei ir psoriaziniam artritui gydyti veikia blokuojant perdėtą imuninį atsaką. Taigi ji yra specifiška ir savo veikimo mechanizmu stipriai priartėja prie ligos ištakų. Didžioji dauguma pacientų biologinį gydymą toleruoja puikiai, nepatiria jokio šalutinio poveikio, gali džiaugtis sveika oda be bėrimų ir ilgai gyventi komfortiškai be vėl sugrįžtančios žvynelinės iššūkių.

Tačiau sergant žvyneline viskas yra ne tik medikų, bet ir pacientų rankose?

Visiškai teisingai. Valdyti ligą tampa sudėtingiau, jei nuolatos susiduriame su organizmo provokacijomis, skatinančiomis bėrimų atsiradimą. Todėl reiktų vengti rūkymo, alkoholio vartojimo, gyventi sveikiau, judėti daugiau. O svarbiausia – mylėti save. Puoselėti savo kūną, protą ir sielą. Ne tik dirbti, bet rasti laiko ir poilsiui, malonioms veikloms, hobiams, skaniai ir sveikai maitintis bei būti mylimų žmonių apsuptyje. Viskas prasideda nuo šių, iš pirmo žvilgsnio banalių, bet mūsų kūnui – bazinių, poreikių užtikrinimo. O juos, deja, šiuolaikiniame pasaulyje pamiršta tiek sergantys, tiek sveiką odą turintys žmonės.

Savo ruožtu visiems pacientams linkiu neprarasti vilties ir tvirtai žengti tik į priekį. Jei nepadėjo vietinis gydymas, išbandykite fototerapiją. Vėl nesulaukėte trokštamo efekto? Kalbėkitės su gydančiu specialistu, kreipkitės dėl sisteminio gydymo. Juk mūsų visų tikslas yra bendras – sveika kiekvieno oda ir ją lydintis laimingas gyvenimas.

Ačiū už pokalbį!

Daugiau informacijos apie psoriazę ir jos gydymą galite rasti socialinės kampanijos „Sakyk TAIP savo odai“ interneto svetainėje iveikzvyneline.lt. Kampaniją „Sakyk TAIP savo odai“ vykdo farmacijos bendrovė „Janssen“ (UAB „Johnson & Johnson“), bendradarbiaudama su Lietuvos žvyneline sergančiųjų draugija ir Lietuvos gydytojų dermatovenerologų draugija.

EM-128152